- Mėlynas, apskritas, ant galvos stovi? - atkartojo Sofus. - taigi mano senelė.

- Negali būti - nustebo Pelėda.

- Garbės žodis, - pasakė Sofus, - senelė pakankamai apskrita. Vilki tamsiai mėlyną suknelę. Ir kaimynai sako, kad ji stovi visiems ant galvos." 34 p.

Tiesą sakant, Sofus neturi jokios senelės, nors nuolat apie ją kalba. Jis neturi nei tėvų, nei namų, nei savo knygų spintos, kadangi yra nupieštas stebuklinga kreida, kurią pametė viena ragana. Tiesa, Junas nelabai gerai mokėjo piešti, todėl Sofus išėjo ne itin geros kokybės. Jau nekalbant apie tai, kad nuo vandens jis pastoviai nusitrindavo. Kita vertus, vis perpiešiamas Sofus gavo naujas kojas su ilgomis kelnėmis, naujas rankas ir švarkelį, o trolis Kumlė jam nupiešė gražią garbanotą galvą. Bet Sofaus charakterio, deja, perpiešti nepavyko. Apskritai tai jis baisiai drąsus, tik kažkodėl privengia triušių. Ir žąsų. Ir dar tamsos. Be to, jis sakosi esąs labai kuklus žmogus, kuris niekuomet nieko nekaulija, bet lakuotų batelių su kaspinėliais jam labai norėtųsi. Ir jis, žinoma, labai gražiai užlaiko savo drabužius, bet batų valyti nepajėgs, - tai toks nuobodus darbas. O dar Sofus baisiai bijo susirgti, tačiau nebandykit jam užsiminti, kad jis silpnos sveikatos! Žodžiu, jei kas nors jus pavadins Sofumi, - žinokite, kad tai baisus įžeidimas. Prisimenu iš savo vaikystės…

Nors Sofui galima daug ką atleisti už vieną jo pasaką. Kiekvieną kartą, kai ją skaitau, krentu nuo kėdės iš juoko. Laikykitės tvirtai!

"- Buvo kartą kuoja, ir vadinosi ji Kristoforas… - pradėjo Sofus.

- Kokie niekai! - nutraukė jį Junas. - Kuojos niekas nevadina Kristoforu!

- O tą Kuoją vadino Kristoforu! O pavarde ji buvo Kuojalumbas. Taip visi ją ir vadino - Kristoforas Kuojalumbas. Ji garsėjo toli aplinkui savo ryškiomis plunksnomis.

- Ar kvanktelėjai? - pasipiktino Junas. - Plunksnas turi tik paukščiai. O juk Kuoja - žuvis.

- O aš tau sakau, kad šita Kuoja turėjo plunksnas, ir dar kokias gražias: žalias, raudonas, auksines, žiūri - neatsižiūri! - atkakliai tvirtino Sofus.

- Negalėjo taip būti!

- O ir galėjo, juk mano Kuojos motinėlė buvo paukštė. O ir pati Kuoja gyveno ne vandeny, o paprastame valstiečių name kaimelyje.

- Negali Kuoja gyventi kaime! - visai įširdo Junas.

- O kodėl gi ne? - gūžtelėjo pečiais Sofus. - Tiesą sakant, kaime ji labai nuobodžiavo. Pagalvok, per visą savo gyvenimą ji taip ir neišmoko plaukti. <…> Beje, ji puikiai mokėjo riesti…

- O ką ji rietė? - paklausė Junas.

- Ji riesdavo nosį, - atsakė Sofus. - Visos žuvys riečia nosis." P. 43-44.

Tuo apgailėtinu atveju, jei jums visai nebuvo juokinga - nerekomenduoju šios knygos išvis. Nes ji visa pilna tokio stiliaus lengvai ironiško humoro, o taip pat piešinių - mįslių, smagių dainų (gal prisimenate grupės "Sekret" dainą apie Sarą Barą Bu iš Timbuktu, kuri turėjo karvę Mū ir seną marabu? Ji - iš šios knygos). Veiksmas - pasakiškas, herojai - irgi, pradedant fantastišku troliu Kumle, baigiant garvežiu "Devyniuke". Čia ir nuotykiai su stebuklingomis karamelėmis, ir su burtų lazdele, ir kelionė į praeitį, ir labai smagūs patarimai, kaip išgarsėti. Sinken Hop (1905-1987 m., Norvegija) paskolino mano žodynui ne tik Kristoforą Kuojalumbą, bet ir "tirimpatūrą", ir "porblemą", ir tokias baisias eiles kaip "šnure bure bazalure, vieną dėsim į keptuvę"… O dar knygoje yra tikrai klasiškų paveikslėlių, kaip tas, kur pavaizduoti kaminkrėčiai, geriantys alų kamine. Tiesa, kad nebūtų pastebėti, jie uždengė kamino angą senu maišu. O dabar spėkit, ar kaminkrėčiai tame piešiny matosi?

Linksma, originali knyga