Apie knygą: Stanislaw Lem – Žlugimas
Leidykla: Eridanas (2009)
ISBN: 9789986972525
Puslapių skaičius: 317

Kosmosas, kitos civilizacijos paieškos, neįtikėtinos galios demonstravimai, sprendimai, galintys pražudyti tūkstančius gyvų būtybių... Atrodo, puiki terpe kosmoso operai. Bet čia Lemas. Jo knygos pasižymi ne nuotykio, o problemos anatomija. Jei smagiau manyti, jog sėkmingas Kontaktas įmanomas bet kokiu atveju – geriau neskaitykite ir nedaužykite iliuzijų.
 
Neišvengiamai tenka prisiminti „Soliarį“: tu gali fiksuoti svetimo proto apraiškas, bet kaip jas įvertinti savuoju protu, kuris gimė visiškai kitokiomis sąlygomis? 
 
„Žlugimas“ neatrodo toks vientisas, kaip minėtas romanas. Jo pradžia rutuliojasi Titane, Saturno palydove. Navigatorius Engusas Parvis didžiule žingsniuojančia mašina iškeliauja ieškoti pakeliui iš vieno miesto į kitą prapuolusių žmonių. Jo kelias per užšalusį landšaftą nepaprastai vaizdingai aprašytas, tiesiog pagiriamasis žodis negyvajai gamtai ir jos betiksliam išradingumui, kurio padariniuose žmogiškoji sąmonė vis tiek mato deformuotus, fantastiškus gyvius ir jų griaučius. „Tik ten, kur viešpatauja mirtis, amžina ir bežadė, kur neveikia natūraliosios atrankos rėčiai anei girnos, kur negalioja išgyvenimo dėsniai, tik ten, toli už žmogiškosios vaizduotės ribų, atsiveria įstabūs nieko nemėgdžiojančios ir niekam nepavaldžios materijos horizontai.“ (p. 33) Viena vertus, šią romano dalį, nuo kitos įvykių skiriamą geroku laiko gabalu, nesunku pavadinti nebaigto apsakymo inkorporavimu į didesnį sumanymą, kadangi jo tėkmė, stilius vis dėlto skiriasi*. Kita vertus, nesunku rasti panašumų tarp pirmosios dalies „žmogaus ir negyvosios gamtos“ bei antrosios „žmogiškos ir nežmogiškos sąmonės“ sąlyčio.
 
Svetimos civilizacijos, kuri jau pasiekė „Kontakto palangę“, bet dar neperšoko to žmonių numatyto „lango“ ribų ir neužsivėrė savyje, paieškos – tik viena uždavinio dalis. Dar reikia sugebėti iki jos nuskrieti, spėti pabendrauti ir grįžti ne po tūkstančių metų, bet daugmaž į savo epochą. Daugybė dėmesio buvo skiriama „Euridikės“ skrydžiui, teisingiems manevrams greta juodosios skylės, kuri turėjo padėti peršokti atgal, nepagalvojus apie svarbiausią dalyką – ar tikrai kita pusė norės kontakto... Ar galima priversti atsiliepti nebylį? O ginkluotą nebylį? O ginkluotą nebylį, išaugusį kitame, ir dar paranojiškame pasaulyje? Gal jam... gerokai trinktelėti?
 
Bandant išspręsti netikėtą problemą, pasitelkiama ir kompiuterio logika, ir kunigo išvedžiojimai. Tiesa, kartais atrodo, kad autorius tyčia stabdo veikėjus, neleisdamas jiems mąstyti plačiau: tik tiek, kiek galima pagal scenarijų, tik tradiciškais antropocentristiniais kriterijais vadovaujantis, tik kruopščiai rengiant dirvą negailestingoms išvadoms. S.Lemas link jų veda profesionaliai, atidžiai ir gausiai dekoruotu kietosios mokslinės fantastikos keliu. Jei kas pasiilgo techninių detalių knygose, čiupkite „Žlugimą“ nedvejodami – šioje jų galėtų užtekti kelioms. Kaip ir lotyniškų posakių. O jei ką erzina meilės-seilės nesvarumo sąlygomis, išvis turėtų džiūgauti: moterys čia tik retkarčiais paminimos, gyvai niekur nepasirodo, o nepadorių santykių tarp įgulos narių vyrų tuo labiau nėra. Darbas, diskusijos, misija, tikslas. Ir ne veltui nepaminėjau nuotykių („Drauge su Harachu eidamas į pasitarimą, Tempė pasakė, kad kosmogacija susideda iš paskutinę akimirką išvengtų katastrofų ir posėdžių.“ (p. 217))
 
Pora žodžių apie vertimą. Tekstas tikrai nelengvas: tankus ir sprangokas, bet susitvarkyta (ko stebėtis, tas pats vertėjas vertė A.Sapkovskio romanus). Poroj vietų užkliuvo nebūtinai (mano požiūriu) pavartoti reti žodžiai vietoj visai tinkančių įprastų atitikmenų (pvz., ar žinote, kas yra pirkšnys?), kartais norėjosi retesnių terminų paaiškinimo išnašose. Bet apskritai pagirtinas darbas. Ypač, kai teko skaityti brrr, kokių.
 
Beje, ar pastebėjote, kad jau seniai neteko priekaištauti „Eridanui“ dėl viršelių suderinamumo su tekstu ir apskritai dėl jų siužetų? O dar maža detalė – ant ketvirtojo viršelio randame ir S.Lemui skirto tinklapio adresą. Kodėl tai miniu? Visada malonu matyti progresą.
 
Grįžtant prie romano – nerekomenduoju nuo jos pradėti susipažinimą su moksline fantastika, ypač jei ir kitokių knygų ne itin daug esate įveikę. Tai nėra grakštus aukštasis pilotažas, į kurį galima žvelgti kaip į meno aktą. Tai nuoseklus kasimasis gilyn, ir tik nutuokdamas, per kokius sluoksnius turi praeiti ši „žemkasė“, gali įvertinti niūroką jos darbo grožį. Įdomu, kad pasak autoriaus, tai buvo vienintelis jo kūrinys, rašytas užsakius leidyklai.
 

* Knygoje yra dar pora įtraukiančių intarpų, kurie atrodo tarsi atkeliavę iš visai kito kūrinio, tačiau jų alegorinę reikšmę nesunku atkapstyti (jei tik autorius nesityčioja, leisdamas įsitikinti, kad žmogaus vaizduotė entuziastingai ieško paralelių net ten, kur jų neturėjo būti). Pvz., ar atsitiktinai sutrumpinimai (OPAPA, DIEVas) priminė to paties autoriaus „Futurologų kongresą“ su jo nežabota autoironija abreviatūrų atžvilgiu? Ar čia tik tai, ką norisi matyti?..