Žmogiškumo samprata pagal Romain Gary romaną "Dangaus šaknys"

Apie knygą:Romain Gary – Dangaus Šaknys

Leidykla:Baltos Lankos (2011)

ISBN:9789955234364

Puslapių skaičius: 480 

Romain Gary, XX a. prancūzų rašytojas, romane Dangaus Šaknys pasakoja apie tai, kas galėtų tapti laisvės ir žmogiško orumo simboliu. Istorija, užburianti skaitytoją Afrikos peizažu, kalbanti, koks galimas dialogas tarp žmogaus, gamtos ir laisvės. Ši istorija – tai himnas draugystei, kurios šaltinis visada esti tik žmogui būdinga vientavė.

Su kuo mums šiandien asocijuojasi laisvė? O, jei tiksliau, su kuria gyvūnu rūšimi? Kuri gyvūnų rūšis mus neštų  tolyn neišmatuojamais laisvės takais? Įsivaizduokime esą kažkur Afrikos žemyne, kur nendrės nugulusios tyvuliuojančius vandens telkinius, kur gamtininkas Peras Kvistas skaičiuoja tūkstančius paukščių, bijodamas, jog trūks vieno,  kur tarp įkaitusių akmenų šmėsteli driežas,  kur žemė dreba nuo galingų lekiančių dramblių kaimenės kojų.

Drambliai – laisvės simbolis. Šie drambliai lekia į tolį, ištisa kaimenė, nesustodama, po savimi palikdama gausius dulkių sūkurius, sukeldama vėją, taškydama pelkių vandenis. Į priekį, į tolį, ten, kur horizonte žemė liečia dangų, kur dangus liejasi su žeme, kur Afrikos karščio ribuliuojantys miražai mums sako, jog čia, kur nesustabdomai lekia laukiniai drambliai, dangus įleido savo šaknis...

Šis kūrinys kalba apie laisvę. Ne apie beprotišką ar adrenaliną keliančią laisvę, ne, jis kalba mums apie laisvėje galinčią gimti draugystę. Regis, Romain Gary mums nori pasakyti, kad tik laisvėje, laisvoje šalyje, saugioje gamtoje, kur kiekviena rūšis esti laisva, nesibaidanti pavojaus, galima tikra draugystė. Tikra draugystė, lydima bendro tikslo, vieningo, kilnaus tikslo. Būti laisvam reiškia sugebėti rūpintis kitais.

Drąsu būtų teigti, jog pagrindinis kūrinio veikėjas yra žmogus, vardu Morelis. Taip, čia jis užvirė visą košę, su ekologija, drambliais, laisve, idealizmu. Pagrindinis kūrinio veikėjas, apskritai, yra žmogus. Vienišas, kuriam labiau nei ko kito trūksta draugystės. Kūrinys mums pasakoja apie tai, kaip vienatvė pašaukia likimo smūgius atlaikiusius žmones kilniam tikslui. Vienus iš koncentracijos stovyklų, kitus iš viešnamių, dar kitus, visuomenės atstumtus žmones, atsibeldžiančius iš ,,paraščių“.

,,-Bičiuli, jūs sergate pernelyg kilnia žmogaus idėja. Galiausiai tapsite pavojingas.“

Morelis apsuptas įvairiausio plauko žmonių.  Jie visi yra iš ,,paraščių“, o paraštėse tūno visko. Politiniai nusikaltėliai, nacionalistai, banditai, savanaudiškų tikslų turintys politikai, tačiau niekas negali pasipriešinti Moreliui, neturinčiam kito tikslo apart laisvėje besiganančias dramblių kaimenes. Galbūt Morelis yra tuo pavojingas, kartu ir neįveikiamas, kadangi neturi dviveidiškumo. Į savo būrį priimdamas visus, leidžia kerotis jų idėjoms, pats jų atžvilgiu likdamas visiškai neutralus, jis dar kartą ir dar kartą pabrėžia: mano tikslas - drambliai. Kaip įveikti žmogų, kuris turi vienintelį tikslą -  apsaugoti dramblius? To negali padaryti nė Tėvas Fargas, įsitikinęs, jog pirmiausia yra Dievas, o ne drambliai. Šis retoriškai sušunka: ,,[..] drambliai, aišku, labai gražu, bet vis dėl to esama ir kai ko didesnio, geresnio, gražesnio – o, jis, regis, to nė neįtaria! Nes, atsakykit man pagaliau, kokią čia vietą užima Dievas?” Morelis lieka kurčias visiems, visoms idėjoms, raginimams, mokymams, filosofijoms ar teologijoms. Randame tokį pamąstymą, atskleidžiantį visą Morelio kovos už ekologiją prasmę: ,, Vien tik materialiai naudinga civilizacija  visuomet prieis ribą, kitaip tariant, priverstinio darbo stovyklas.” Morelio filosofija yra neįveikiama, nes jo tikslas tėra išsaugoti natūralų, nepaliestą gyvenimą grožį, kurį simbolizuoja tie nerangūs Afrikos milžinai- drambliai. Jis neįveikiamas tol, kol nenukrypsta nuo savo pagrindinio tikslo.

 Kasdien šiai laisvei gresia pavojus. Drambliai yra medžiojami ir žudomi. Jaunikliai, patelės ir patinai – jie visi yra medžiotojų, brakonierių, dramblio kaulo prekijų taikinys. Galų gale, dramblius medžioja vietinės gentys. Vienoms - dramblys tik maisto šaltinis, galingas mėsos kalnos, o kitiems tai – ritualo dalis. Sumedžioję dramblį, nupjovę jo sėklides, berniukai tampa vyrais.

Autorius atskleidžia vienišų žmonių istorijas, susibūrusius prie bendros idėjos. Jie skirtingi, jie panašūs savo vienatve. Labiau nei kas kita juos vienija išgyventa, nepakeliama, milžiniška vienatvė. ,,Žmogui reikia draugystės” – taip baigiasi vienas knygos skyrių. Kiekvienas kūrinio veikėjas turėjo savo kelią, atvedusį link šios ,,kilnios žmogiškos idėjos” siekiant ,,išsaugoti nepaliestą gyvenimo grožį”. Būtų galima teigti, kad pastebėtų šį grožį, kad atsigręžtų į šią idėją, pamiršdami pasaulį, jo vargus ir nuodėmes, jie ilga laiką turėjo būti visų apleisti, nepakeliamai vieniši.

Rašytojas mums papasakojo istoriją apie vienatvę, draugystę ir laisvę, kuri suvedė skirtingus žmones ir suvienijo juos bendram tikslui. Bendra, nenugalima idėja, pavargusiems, daug gyvenime iškentusiems žmonėms, buvo laisvė. Laisvę, kurią simbolizuoja drambiliai, purškiantys aukštyn į dangų pakeltais straubliais vandenį. Tikslas - apvalantis tuos, kurie trokšta jį įgyvendinti. Išgyventi galima tol, kol yra dėl ko kovoti. Morelis ir jo bendražygiai siekdami savo tikslo, prisiartina prie žmogiškumo šaltinio, naivumo, atvirumo bei nuoširdumo, visa tai galima būtų pavadinti žmogišku orumu, išsiskleidžiančiu ginamos gamtos apsuptyje, kur nebėra ideologijų, politinių kovų, kur visa tai lieka kažkur paraštėse.

 Kūrinys, įtraukiantis ir įdomus, nors ir  neitin lengvai skaitomas, mums duoda peno pamąstymui, kur slypi tikros nekaltumo, draugystės, laisvės, bendražmogiškumo jausmo šaknys. Neretai veikėjai atrodo naivūs ir nekalti, įveikę pasaulio sugedimą, tarsi vaikai. Romanas tuo ypač aktualus šiandien, kai trūksta nuoširdumo, tyrumo, neveidmainiškų, atvirų žmonių be paslėptų kėslų. Romain Gary mums sako, jeigu jūs turite tikslą, aukštesnį už jus pačius, neturite, ko bijoti.

,, Dangaus šaknys”  - apdovanotas Gonkūrų  premija (Romain Gary vienintelis ją gavo dukart), atskleidžiantis tai, jog žmogiškas orumas slypi virš ideologijų, ekologijų, teologijų - visų mokymų. Jis slypi ten, kur žmogus sugeba pastebėti kitą.

 ,,Įsivaizduokite, kartais aš meldžiuosi, kad po mirties nueičiau su drambliai ten, kur eina jie.”