Žvaigždžių paveldas

Nėra Cliffordas D. Simakas tas rašytojas, kurio kūrinius verta zeigioti visus iš eilės. Ne kartą teko nusivilti, todėl kuriam laikui buvau nuo jo „atšokęs“. “Eridano” antrą dešimtmetį skaičiuojanti knygutė „Žvaigždžių paveldas“ sugundė nugarėlėje išvardintais pasiekimais: Hugo `81, Nebula `80, Jupiter `78. Tiesa, kaip galima spėti pagal apdovanojimų metus, visos trys premijos įteiktos ne už vieną kūrinį: romanas „Žvaigždžių paveldas“ (A Heritage of Stars) gavo Jupiter, apsakymas „Šokančiųjų elnių grota“ (Grotto of the Dancing Deer) — Hugo ir Nebula.

Romanas „Žvaigždžių paveldas“ pasakoja apie tolimą ateitį, kurioje vyrauja anarchiška, viduramžiška tamsuma, o legendos ir universitetuose išlikę dokumentai mena laikus, kai žmonija buvo pasiekusi sudėtingą technologinį lygį, naudojosi mašinomis, robotais, netgi skrido į žvaigždes, tačiau visa tai likę nepamenamoje praeity. Pagrindinis herojus Tomas Kušingas leidžiasi ieškoti tos legendinės Vietos Kelionei Į Žvaigždes. Gerai visiems žinomos literatūrinės pasakos „Ozo šalies burtininkas“ motyvais ieškotojo kompanija vis pasipildo pakeleiviais, tad tikslą pasiekia jau ne vienas, o grupelė entuziastų, kurių kiekvienas turi tik jam būdingą ir, siužetui stumti į priekį reikalingą, galią. Autorius kai kuriose vietose pavojingai balansuoja ties persiritimo į fantasy žanro riba, bet visumoje susitvarko, piešia gyvus (net paskutinįjį Žemės robotą apdovanoja gausybe žmogiškų bruožų), spalvingus, neįprastus charakterius, žavi nesustojančiu veiksmu, tačiau bendrą įspūdį sugadino, mane neįtikinusios, pabaigos išvados ir likęs kyboti klausimas „o kas ir kodėl nutiko, kad taip atsitiko?“. Rašytojas neatskleidžia, kodėl įvyko žmonijos griūtis, staigiai nubloškusi technologinę civilizaciją į barbariškus laikus, tačiau pasidaro dar keisčiau, kai siūlo žmonijai pakartoti tą patį kelią. Šįkart bus kitaip, teigia. Ir jam, matyt, geriau žinoti.

Apsakymas „Šokančiųjų elnių grota“ pristato skaitytojui žmogų, jau dvidešimt tūkstančių metų nepaliekančio šios ašarų pakalnės. Archeologas Boidas, tyrinėdamas urvus, aptinka šį amžinojo gyvenimo įrodymą ir įtikinamai pateikia susitikimo rakursus. Tai vienas paskutiniųjų Saimeko apsakymų, parašytas kai autoriui buvo suėję septyniasdešimt keleri, greičiausiai, todėl persisunkęs neišvengiamybės, liūdesio ir vienatvės. Stulbinantis gilumu ir nuoširdumu kūrinys, būtinas visiems mokslinės fantastikos ir ezoterikos gerbėjams, bei trokštantiesiems amžinojo gyvenimėlio.

Knygoje rasite ir senutį, vertą dėmesio, Simako apsakymą „Tikslo karta“ (Target Generation), kuris šiandien (pirmą kartą išleistas 1953 m.) kiek dvelkia nuvalkiota tematika apie žmonių gyvenimą kosminiame laive, šimtmečius keliaujančiame kažkur, keliaujančius tiek ilgai, kad besikeičiančios kartos praranda žinojimą, jog be laivo erdvės dar gali būti ir kitas pasaulis. Rašytojas meistriškai atskleidžia temą, piešia uždaroje erdvėje gimusią, prieš skaitymą nusiteikusią, antiutopiją, nerutuliuoja vien veiksmo siužetą, o kapstosi giliau po humanizmo ir psichologijos peripetijas.

Taigi, „Žvaigždžių paveldas“ — puikus Simako kūrybos rinkinukas, po kurio šio amerikiečio markė vėl įgavo vartojamą vertę.