Žvilgsnis iš už kalno

Apie knygą: Andrius Užkalnis – Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį
Leidykla: Baltos Lankos (2009)

Apie blogas knygas rašyti nesunku – paėmei kokį epizodą, neįtikinamą veikėją ir taršai. Apie geras – nelengva. Nes, viena vertus, kartais tiesiog trūksta žodžių kaip tame itin necenzūriniame anekdote apie Pet’ką ir Čiapajevą, kita vertus – kaip sugebėti pagirti nuoširdžiai, nebanaliai ir dar sudominti kitus? Juolab – kai su Andriumi siejanti virtuali bičiulystė prasidėjo nuo abipusių pasikandžiojimų. Ir netgi dabar norėčiau pradėti nuo pasikandžiojimų, bet kažkaip atšipę dantys. Ne, ne mano – paties autoriaus. Dėl ko daug kas (ne)mėgsta Andriaus Užkalnio tekstų? Ogi dėl jų vienpusiškumo, narsios „vienas lauke karys“ pozicijos, pataikūniškai nenugludintų teiginių – nesvarbu, ar būtų rašoma apie keliones, ar apie žmogaus sukeltą (Andrius rašytų „žmogaus sukeltą“) pasaulinio klimato atšilimą. Seniau jo stilių dėl subjektyvių disonansų buvau pakrikštijęs „pažiūrinėmis nuošnekomis“.

Tai štai – iš šios knygos puslapių atsiveria visai kitoks Andrius Užkalnis nei lrytas.lt, amžinatilsį „Istorijose“ ar kur kitur. Pasirodo, sugeba jis rašyti ir santūriai, ir neskubėti berti kritiškų vertinimų, ir primažinti asmeniškumo. Gal siekia įtikti kuo didesniam skaitytojų būriui (tarkim, nori, kad jo knygą nupirktų ir Paleckių Algirdo ar Pocių Kasparo pasekėjai)? Ar – nuosekliai laikosi recepto, kurį pats taip gražiai gina knygos pradžioje: ne tik pamatyti ir aploti, bet, svarbiausia, suprasti. Ir padėti suprasti kitiems. Socialinis kritikas tampa enciklopedistu ar bent jau kelionės gidu. Tik štai sunku pasakyti – ar taip tekstas neprarado dalies šarmo? Ar tai – tas pats Andrius Užkalnis, aistringai šlovinamas ar dar aistringiau murkdomas srutose interneto komentatorių? Paimdamas skaityti šios knygos juodraštį aš tikrai galvojau – na, dabar galima pasiruošti žymeklį ir... Bet žymeklis liko be darbo.

Ką mes žinome apie Angliją? Atrodytų – kiek daugiau nei apie Pusiaujo Gvinėją. Žinios, žinoma, dažniausiai paviršutiniškos, surankiotos iš pažįstamų atsiliepimų, filmų, knygų. Ar reikėtų apie šią šalį žinoti daugiau? O kodėl gi ne, jeigu jau viskas paruošta ir patiekta? Tačiau klausimą turbūt derėtų kelti ir taip: o ar sužinojau ką nors daugiau apie Angliją, nei žinojau iki tol? Taip, didelis ir pariebintas TAIP. Ir svarbiausia – knygoje sužinojome ne apie Andrių Užkalnį, jo mieliausiąjį, Anglijoje, o apie pačią Angliją. Ir tai yra net šiek tiek neįtikėtina, tarsi apgaulingai kuklu ir net, sakyčiau, nelietuviška bent tuo, kad net kai kurios mūsų eksportinės-importinės teatro meno žvaigždės neiškenčia nepasigyrusios, kad tuokėsi Vestminsterio abatijoje. O Andrius juk irgi nepėsčias – galėtų prisigirti, kad ir darbu Bi Bi Si. Bet nesigiria. Netgi guodžiasi, koks mažas jo namas ten. Tiesa, visų anglų namai, pasirodo, maži kaip sovietinės „chruščiovkės“.

Knyga „sukonstruota“ gana paprastai. Pirmiausia, daug įvairios faktinės medžiagos (pvz., Karališkosios šeimos istorija), o kad faktinė medžiaga nebūtų sausa, ji iliustruojama dviem būdais: įvairiomis įdomybėmis (pvz., istorija apie tai, kaip karalienė atseit irgi suvalgė citriną, kai ją suvalgė etiketo neišmanęs pirmasis SSRS kosmonautas Jurijus Gagarinas), tada – knygos autoriaus komentaru, gana rimtu ir kiek rečiau – kandžiu stiliumi. Visos minėtos sudedamosios dalys yra vertingos, bet po vieną jos būtų nevisavertės. Mat faktus galima rasti vikipedijoje, o štai istorijos ir komentarai tampa tikruoju knygos grožiu.

Taigi, kas man labai patiko knygoje – tai skvarbus pašaliečio žvilgsnis. Taip ir įsivaizduoju Andrių Užkalnį, einantį per miestus ir miestelius su mažyte juoda knygele ir besižymintį pastabas savo knygai. Regiu autorių panirusį į žinių paieškos lobynus ir mėginantį suprasti „kodėl taip, o ne kitaip?“ Jeigu įtarimai manęs neapgauna, ši knyga yra rašyta apie pusę metų (nors nežinau, kiek laiko jai rinkta medžiaga), bet skubos nesijaučia (nors kartais susidaro įspūdis, kad norėta įtilpti į tam tikrą apimtį). Ir juo labiau stebina, kad tekstas yra tikrai nuoseklus ir labai sistemiškas. O gal čia ir nieko keisto, žinant pirmąją (?) autoriaus profesiją. Beje, knyga man priminė būtent anglų kalba skaitytas publicistines žurnalistų knygas. Neabejoju, kad ji puikiai tiktų ir galėtų būti spausdinama kokiame nors žurnale ar net laikraštyje su prierašu „bus daugiau“. Galima drąsiai atsiversti bet kurį skyrių ar net bet kurią vietą ir skaityti. Nors viena kita nuoroda ir pasitaikys į anksčiau papasakotus dalykus, bet jos nesutrukdys, nebent tik padidins norą „žvelgti giliau“.

Įdomybių knygoje labai daug. Galima būtų pradėti nuo klasikinio pavyzdžio, kodėl gi anglų voniose yra du čiaupai[1]. Nors tam, aišku, net nereiktų skaityti, užtenka mokėti tinkamai suformuluoti užklausą internete. Vis dėlto, kaip sakiau, viena – surinkti faktus ir jais pasidalinti su skaitytoju, kita – apmąstyti. Aš, pvz., buvau nepaprastai nustebęs, kai perskaičiau apie vaikų ugdymą Anglijoje ir apie tai, ką mes gražiai nelietuviškai vadiname „lūzeriais“. Pacituosiu: „Bet Anglijoje ir nemokėti normaliai rašyti bei skaityti nėra socialinė dėmė, kurios reikėtų gėdytis. Pirmą kartą su tuo susidūriau, kai pirkau sofą ir parduotuvės tarnautojas pildė formą, – joje paprastus angliškus žodžius rašė su baisiomis rašybos klaidomis, maždaug taip: „Pirkėjes surynks gaminy pats.“

Išpūtęs akis kitą dieną kaip apie neįtikėtiną, šokiruojantį dalyką pasakojau pažįstamiems anglams. Visi traukė pečiais – pamanyk. Kažkas tik numykė: „Na taip, nelabai geros mokyklos turbūt.“ Bet mano nuostabos ir šoko nesuprato niekas.“ (54–55 p.) Leisiu sau padaryti įžvalgą, kurios Andrius nepadarė, bet man kažkodėl tuoj pat kilo asociacija su G. Orwello „1984“. Vidinė partija ir proliai. Skirtingi reikalavimai (vieniems – „veislės“ auginimas, kitiems – atlikti funkcijas), skirtingi pasauliai. Nors gal ir netikslu, nes iš knygos teksto neaišku, kaip į tai žiūri anglų elitas. Kita vertus, toks požiūris smarkiai palengvina gyvenimą ir turėtų teigiamai veikti žmonių psichiką. O lietuviai, įpratę prie limuzino ilgio dydžių, tokioje visuomenėje taip pat turėtų jaustis komfortiškai. Gal ir jaučiasi? Bet grįžkime prie knygos.

Kaip jau sakiau, man joje atradimų buvo daug (gal nieko keisto, Angliją pažįstu tik iš literatūros ir kino). Pavyzdžiui, visą laiką buvau įsitikinęs, kad angliškas humoras yra visiška priešingybė „tualetiniam humorui“. Kad tai, kaip ir daugelį šiuolaikinių pasaulio „blogybių“, išgalvojo amerikiečiai. Andrius teigia atvirkščiai (po galais, man ir vėl galvon lenda „proliai“ ir jų paprastumas). Buvo smagu sužinoti, kad pagal vairavimo papročius Anglijoje rinktis BMW markės automobilį yra snobizmas. Nepaprastai įdomus skyrius apie kalbos (ne)reguliavimo politiką – šitą dalį užrodžiau mūsų kalbininkams, vieniems iš Andriaus „priešų“. Tačiau buvo įžvalga, kuri pritrenkė turbūt labiausiai. Visiems žinoma, kad bene mėgstamiausia Andriaus Užkalnio komentarų tema yra sovietmečio ilgesys, lietuvių polinkis žinių semtis iš rusiškų kanalų ir kt. Ir, jūs tik įsivaizduokite, ką jis siūlo. Jis siūlo lietuviams nesipiktinti, kad anglai juos dažnai pavadina rusais. Arba kad nesuvokia Lietuvos kaip savarankiško geopolitinio darinio, o tik laiko Rusijos dalimi. (Beje, tai nepaprastai įdomus paradoksas – lietuviai baisiai tuo piktinasi, nors visada pripildo „Liube“ koncertų sales ir staugia „Kombat, batiania, kombat“!) Taigi, rusofobas Andrius Užkalnis daro prielaidą, kad čia nėra ko piktintis, nes... Cituoju (pačiam liežuvis, t. y. klaviatūra, neapsiverčia to rašyti): „Todėl sielodamasis dėl to, kad anglas jį laiko rusu, dažnas lietuvis nesupranta, jog iš tikrųjų dažno kalbėtojo sąmonėje tai – komplimentas.“ Kodėl? Didelė citata: „Galvodami apie lietuvius, anglai prisimena mažai girdėtą „kažkur prie Rusijos“ esančią tautą, kurios daugybė atstovų atvažiuoja uždarbiauti.

O pavadinimas „rusai“ anglams asocijuojasi su auksiniais cerkvių „svogūnais“, kailiais ir Didžiuoju bei Kirovo teatrais, su aukso, dujų ir naftos magnatais, Anglijoje perkančiais futbolo klubus, ir jų žmonomis ar draugėmis, pinigus leidžiančiomis kaip vandenį. Cirką su lokiais, ikrus sidabro induose ir imperinę prabangą jie prisimena iš filmų apie Maskvos kremlių, Sankt Peterburgo Ermitažą ir vasaros rūmus su fontanais.“ (214 p.)

Ir sunku prieštarauti, kad čia esama tiesos. Knygą labai gražiai vainikuoja netipinės autoriaus lankytinų vietų rekomendacijos. Į kai kurias tikrai panorau, pavyzdžiui, Pedingtono stotį ar Henlį prie Temzės.

Ką dar galima būtų pasakyti apie knygą, pavyzdžiui, blogo, bent jau dėl gero tono? Pavyzdžiui, mane papiktino, kad, vos pradėjęs kalbėti apie pavyzdinę neginkluotą Anglijos policiją (bet užtat koks yra baisus ginklas „bobio“ bananas kairiųjų propagandoje. Pamenate iš „Pink Floyd“ filmo „The Wall“ dainos „What shall we do now?“), autorius pasako du sakinius ir šneką nutraukia įdomiausioje vietoje. Buvo ir daugiau tokių ne iki galo išgvildentų temų. Ir – keista, oi keista – bet vietomis asmeniškumo norėjosi kiek daugiau. O gal tai tik įprotis?

Perskaitęs knygą turėjau sau pripažinti: mano meilė Anglijai... priblėso. Pasirodo, aš šią šalį gerokai labiau idealizavau, ar tiesiog teko sutikti anglų, kurie tų gerųjų savybių buvo kupini labiau nei „pilkoji masė“, labiausiai narstoma knygoje. Kad ir kaip – ačiū už tikrai gerą kelionę. Kai susiruošiu ten vykti, dar kartą perskaitysiu ir kitiems patarsiu.

[1] Čiaupai būdavo atskiriami, nes tekantis vandentiekio vanduo ir pašildytas bei rezervuare laikomas karštas vanduo higienos požiūriu laikyti nelygiaverčiais. (Andrius Užkalnis)