Šįsyk ėmiausi legendinės knygos. Gerai, pasitaisysiu: man ji - legendinė, jums - nežinau. Bet jai aš galiu prigalvoti aibę, debesį epitetų, į kuriuos sutilptų mažiausiai pusė mano vaikystės ir svajonių, negimusių romanų bei vaizdinių. Nežinau, kiek kartų ją skaičiau, bet net jos iliustracijos man buvo tapusios etalonais vaizduojant senovės lietuvius, kryžiuočius ir karius. Jaunatviškas maksimalizmas…

Tik gerokai vėliau sužinojau, kad Petras Tarasenka, šios knygos autorius, buvo ne tik rašytojas, bet ir archeologas, tiksliau - jis buvo pirmiausia archeologas, netgi Lietuvos archeologijos pradininkas, bet parašė ir keletą apysakų bei archeologiją populiarinančių knygelių. "Pabėgimas" - neabejotinai geriausias P. Tarasenkos literatūrinis darbas.

1351 m., pats kovų su Kryžiuočių ordinu įkarštis, ordinui vadovauja vienas iš talentingiausių jo vadų - magistras Vinrichas fon Kniprodė. Per metus rengiami keli žygiai į Lietuvą, lietuviai irgi nesnaudžia, vos pasitaiko proga - siaubia ordino žemes. Sėkmės svarstyklės kol kas nesvyra nei į vieną pusę. Vieno žygio metu kryžiuočiai sugriauna bene didžiausią Žemaitijos pilį, Skomantus, ir pagrobia į nelaisvę ketverių metų bajoro Skomanto sūnų Alpą. Berniukas auga Marienburge, kryžiuočių ordino sostinėje, jis rengiamas misionieriškai misijai - skleisti tikėjimą tarp pagonių. Tačiau netikėta vaikino trauma supažindina jį su atsiskyrėliu žiniuoniu Žaltiniu, kuris primena vaikinui, kas jis ir iš kur. Alpas užsidega ryžtu grįžti į Tėvynę, atkeršyti grobikams, netrukus pasitaiko ir proga - į ordino nelaisvę patenka kunigaikštis Kęstutis. Abu belaisviai ima regzti pabėgimo planą…

Skomantų pilies planas

Ak, KOKIA KNYGA! Kiek veiksmo, didvyriškumo, romantikos, garbingos istorinės praeities! Na tai kas, kad dabar vartydamas jau ir prie stiliaus galėčiau pasikabinėti, ir primityvumo požymių pastebėti… Bet kam? Juk lietuviai tiek mažai turi tikrai patrauklių istorinių romanų, ypač "vidutiniam mokykliniam amžiui", kaip buvo sakoma. Juk tai knygos, padėjusios mums išlikti ir žinoti, kas ir iš kur esame. Kaip ir tam Alpui, išaugintam kryžiuočių, kažkas turėjo pasakyti tiesą. O koks būtų filmas! Ką ten "Herkus Mantas", "Narsioji širdis" nublanktų...

Neseniai pagaliau užsikeberiojau ant Skomantų piliakalnio, pritrenkiančio ir dydžiu, ir grožiu. Buvo be galo šviesi pavasario diena, beveik kaip "Pabėgimo" pabaigoje, raibuliavo ir saulėje tviskėjo Veiviržė, baltavo vieškelis. Beveik vaikiškų svajų idilija. Matyt, kitaip ir negalėjo būti…

Paminklas nepriklausomybei ant Skomantų piliakalnio

Perskaityti privaloma