Tai vienintelis vieno garsiausių mokslinės fantastikos rašytojų Philip Dick (Filipo Diko) romanas, 1963 m. įvertintas labiau nei prestižine "Hugo" premija. Bet tai, kaip pažymima ir ant knygos nugarėlės, ir daug, ir… mažai. Mažai dėl to, kad neįmanoma nei aprašyti, nei paaiškinti šio romano pasaulį: tai ir alternatyvioji istorija, ir antiutopija, ir postmodernizmas, ir mokslinė fantastika. O juk kaip paprasta buvo nueiti lengviausiu keliu: Hitlerinė Vokietija ir Japonija laimėjo Antrąjį pasaulinį karą, pasidalino pasaulį, nusausino Viduržemio jūra, išskrido į Marsą, ar ne laikas atsirasti supermenui ar kokiam Deus Ex Machine , kuris "išdubasintų" šiuos bestijas? Ne, ne laikas - Dikas supermenų nemėgsta, Dikui supermenai nerūpi, tad nusiteikite kažkam visiškai kitokio.

Romane galima išskirti kelias pagrindines siužetines linijas, kurios, kas įdomiausia, veiksmo požiūriu beveik nesikerta - tai Ramiojo Vandenyno Valstijose besislapstančio juvelyro žydo Frenko Finko, prekybininko Roberto Čildeno, japonų konsulo Tagomi; ir nacių agento pravarde Džo bei jo bendrakeleivės Džulijanos, važiuojančių pamatyti rašytoją Abendseną, kuris parašė uždraustą ir slapta platinamą romaną apie tai, kaip karą laimėjo antihitlerinė koalicija. Jeigu pirmoji siužetinė linija paskirta spręsti kultūrines civilizacijų santykių problemas, politines peripetijas (amerikiečiai - japonai, japonai - vokiečiai ir pan.), tai antroji gal kiek daugiau nuotykinė. Vis dėlto, skirtingai nuo kitų šio autoriaus knygų, "Žmogaus aukštoje pilyje" siužetas yra bene mažiausiai supainiotas, realybės jausmo iš po kojų išmušti nesistengiama.

Man bene įdomiausias buvo autoriaus sprendimas priversti amerikiečius pasijusti nepilnaverčiais prieš rafinuotą, subtilią japonų civilizaciją, nors tai yra akstinas, kurio pagrindu vėliau kuriamas kultūrinis nacijos atgimimas. Akivaizdu, kad autorius daug labiau simpatizavo japonams, nors ir rodydamas juos kaip šaltus ir išdidžius "aukštesniosios rasės" atstovus, ir nuoširdžiai nekentė vokiečių.

Kaip ir įprasta F. Diko kūriniuose, užvertęs paskutinį puslapį nepasijunti visko supratęs - prie to prisideda ir knygos pabaiga - gana netikėta, miglota. Tačiau perskaičius siaučia toks minčių viesulas, kad beveik norisi skaityti dar kartą iš naujo.

Vargu ar verta toliau aprašinėti - tai klasika ir šedevras. Manyčiau, kad ji turėtų patikti ir žmonėms, kurie nemėgsta autorių, besisiejančių su moksline fantastika.

Šedevras