Virginija S.
Vasario 25 d. Detektyvų mėgėjų klubas susirinko aptarti vieno populiariausių trilerių autorių Lietuvoje Chriso Carterio romano „Vieną po kito”. Kas žino, jei šis brazilų kilmės amerikiečių rašytojas nebūtų studijavęs kriminalinės psichologijos, galbūt šiandien nebūtų vienas populiariausių trilerių autorius pasaulyje? Pasak paties Chriso Carterio, jo kūriniuose realybės ir fantazijos plotmės persipynusios, o pirminė istorijos idėja dažniausiai […]
The post Detektyvų mėgėjų klubas skaito. Tove Alsterdal. Žinau, kad prisimeni first appeared on Geros knygos.Nosferatu
Uf, nu ką. Pagaliau sugebėjau grįžti prie sąlyginai normalaus skaitymo. Pabaigiau kaip tik Hideyuki Kikuchi „Tyrant‘s Stars“ 1-2 dalių knygą, 16-ą Vampyrų Medžiotojo D serijoje. Visai nebloga, jei išeina prasiirt pro visą tą alpimą dėl D.
Ovidijus R.
Kurti civilizaciją – ganėtinai bjaurus užsiėmimas (iš „Artemidės”) Amerikiečių rašytojas Andy Weir‘as geriausiai žinomas dėl jį išgarsinusio romano „Marsietis”. Lietuviškai be pastarojo turime dar dvi fantasto knygas: „Projektas „Sveika Marija” (Project Hail Mary) ir „Artemidė” (Artemis). Visi Weir’o kūriniai turi jam būdingą techninį-fizikinį braižą, kuris jam tiek padeda (įtikinti skaitytoją, kad fantastiškas sumanymas turi mokslinį … Toliau skaityti ANDY WEIR „Artemidė” ir „Projektas „Sveika Marija”
Nosferatu
Prieš daugybę milijonų metų, Paukščių Tako galaktikoje gyveno be galo sena rasė dabar žinoma tiesiog kaip Senieji. Vieninteliai galaktikoje įvaldę tarpžvaigždines kosmines keliones, bei išmokę manipuliuoti aukštesniuoju erdvėlaikiu, bei kirmgraužomis (wormholes), jie, savaime suprantama, galiausiai evoliucionavo tiek, jog pakilo aukščiau fizinės realybės.
veikiantis
Estija lapkričio mėnesį turėtų būti panaši į mūsų akims įprastą kraštovaizdį, gal net kiek atšiauresnė. Tad nėra sunku įsivaizduoti sceną, kurioje vyksta šokis (spektaklis, veiksmas). Atpažįstamas šaltis, sumišęs su drėgme, ir noras, kad tai kuo greičiau pasibaigtų. Bet viduje supranti – tai tik pradžia, o pabaigos sulauks ne visi. Tad nėra priežasties jos laukti. Ji …
Nosferatu
Pabaigiau Emily Sweeney knygą „Gangland Boston“ ir tiesiog nebuvo ūpo daryti apžvalgą. Bet knyga – gera, labai rekomenduoju tikrų nusikaltimų istorijos mėgėjams.
Perskaičiau
Šiek tiek neįprastas tekstas, bet jau keletą savaičių galvojau, kad noriu čia palikti įrašą, kuriame būtų ne nuomonė apie konkrečią knygą, o labiau tam tikros besisukančios mintys, kurios, be abejo, siejasi su skaitymu. Pasirodė, kad būtų įdomu užfiksuoti, kad jei kada grįžčiau prie senų įrašų (o taip pasitaiko), prisiminčiau, kas tuo metu dėjosi mano galvoje. … Skaityti toliau: Savirefleksijos. Šiek tiek knygų mugės ir padrikų minčių apie skaitymą bei dalinimąsi savo įspūdžiais
Perskaičiau
Trumputė istorija, kurią gavau dovanų gimtadienio proga. Įdomu tai, kad nors labai aktyviai skaičiau nuo ketverių, bet iki šiol buvau skaičiusi vos vieną R. Dahl knygą („Raganos“). Žinoma, esu gerai pažįstama su dar keletu jo istorijų, kurių ekranizacijas mačiau, bet tik tiek. Vos pusšimčio puslapių pasakojimas (o turint galvoje, kiek daug iliustracijų, pats tekstas užima … Skaityti toliau: 16.10. Roald Dahl „Esio Trot“
Nosferatu
Truputį pasilepinau grožine literatūra, Lee McCormick „Under Your Skin“. Nors man serijiniai žudikai ir nelabi, pati istorija supinta taip, kad tas veikėjo elgesys bene nesiskyrė nuo matomo vampyrų novelėse.
Anonymous
Rytoj sueina lygiai treji metai nuo pilno Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, nors karas ten vyksta jau nuo 2014-ųjų. Pirmosios savaitės kvepėjo nerimu, tyliai aptarinėjamais planais, ką darysim karo Lietuvoje atveju ir atsargų kaupimu. Bet nuo pat pradžių buvo (ir vis dar yra!) ir ryžto bei noro padėti, prisidėti – perkant medikamentus, dronus (pačioje karo pradžioje tai buvo visiška naujovė, ir kiekvienas kinų gamybos dronas atrodė aukso vertės), remiant pabėgėlius ir jų šeimas. Praėjus trejiems metams, atsirado ir išdavystės nerimo, tad košmarai nesibaigia, bet išliekame ir mes.
Šiomis dienomis pavarčiau nuo pat karo pradžios ant mano skaitinių staliuko vis dar besimėtantį 2022 metų pradžios „Literatūros ir meno“ numerį. Prieš trejus metus visą mano dėmesį pasigvelbė karas, tad šis numeris savu laiku liko neskaitytas ir užstrigo laike nevirtęs židinio prakuromis ar vyniojamuoju popieriumi. Paskaičiau jį dabar ir prisiminiau Norberto Černiausko „Paskutinę Lietuvos vasarą“: lygiai toks pats jausmas, gal tik dar naivesnis. Rašoma tik apie tam tikrus pandemijos poveikius visuomenei, apie kitas, tokias, dabar atrodo, nereikšmingas problemas ir filosofines įžvalgas. Apie mūsų nehumaniškumą, nes atstumiam hibridinio karo aukomis tapusius migrantus, kurie žiemos pusnimis veržėsi pas mus pro Baltarusijos sieną. Apie istorijos filosofiją, apie tai, kuo tapo užaugę vaikystės draugai. Ir nei menkiausios nuojautos, kad po kelių savaičių lyg nesulaikoma cunamio banga mūsų įprastą pasaulį nušluos Ukrainos įvykiai. Nuo 2022 vasario 24-osios viskas bus kitaip.
Negaliu atsikratyti minties, kad galbūt ir šiandien mes nematydami ateities (o jos tvirtai ir negalima numatyti) tarpusavyje ginčijamės apie tai, ar gynybos biudžetas turi būti 4 ar 5 procentai nuo BVP ir ar jis turi būti finansuojamas iš PVM ar iš pelno mokesčio, kai tuo tarpu Anuška jau seniai išpylė aliejų ir burtas jau seniai mestas. Skęstame smulkmenose, kurios po kelių metų atrodys visiškai juokingai nesvarbios. Taip, kaip 1940 metų vasarą. Taip, kaip 2022 metų vasarį. Noriu tikėti, kad klystu.
Skaityta.lt (©) 2001-2025. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.